„Tarnaukime Dievui ir Bažnyčiai“
Viešpatie, tegul Tavo vaikai būna kaip kaitri žarija, be iš tolo matomų liepsnų. Žarija, įžiebianti kiekvieną sutiktą širdį. – Tu padarysi, kad ši žiežirba virstų gaisru: Tavo Angelai – žinau tai, esu tai matęs – labai sumaniai įpučia širdžių žarijas... o širdis apvalyta nuo pelenų negali Tau nepriklausyti. (Kalvė, 1039)
Aš surinksiu jus iš visų tautų ir visų vietų ir sugrąžinsiu į tą vietą, iš kurios ištrėmiau. Mes vaduojamės iš vergijos malda: žinome esą laisvi, mus tarsi kelia aukštyn meilės giesmė – meile liepsnojančios sielos garbinimas, kuriuo išsakome troškimą nesitraukti nuo Dievo. Tai naujas būdas vaikščioti žeme, dieviškas, antgamtinis, nuostabus būdas. Ir, kaip daugelis XVI amžiaus ispanų rašytojų, mes galbūt norėsime pasidžiaugti: Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena …
